top of page

KAS YRA PELKĖS IR DURPYNAI?

PELKĖS

Gyvybingos sausumos ekosistemos nuolat įmirkusiuose ir drėgmę mėgstančiais augalais apaugusiuose plotuose, kuriuose nuolat vyksta durpėdara (durpių kaupimasis). Pelkėms priskiriami plotai, kuriuose durpių klodas storesnis kaip 30 cm.

​

DURPYNAI
žemės paviršiaus plotai su augaline danga arba be jos bei natūraliai susiformavusiu durpių sluoksniu, ne plonesniu kaip 30 cm.

Durpynai apima:

  • natūralias ir atkurtas įmirkusias pelkes, kuriose vyksta durpėdara;

  • nusausintus žemės ūkyje, miškininkystėje naudojamus arba apleistus plotus, kuriuose vyksta durpių skaidymasis ir durpių klodo nykimas;

  • nusausintus veikiančius ir apleistus durpių karjerus.

DURPĖS

drėgnoje bedeguonėje aplinkoje iš apmirusių augalų likučių susidaręs nuosėdinės kilmės produktas, kuriame negyva organinė medžiaga sudaro ne mažiau kaip 30% sausos masės.

DURPOJAI

pelkių augalai, iš kurių apmirusių dalių drėgnoje bedeguonėje aplinkoje formuojasi durpės.

​

Pelkiu tipai

PELKIŲ TIPAI

ŽEMAPELKĖS

Apie 2/3 Lietuvos pelkių – žemapelkės, paplitusios paežerėse, upių slėniuose, tarpukalvių daubose, aukštapelkių pakraščiuose. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas. Augaliją maitina atitekantis gruntinis ir paviršinis vandenys, kuriuose gausu mineralinių ir organinių medžiagų. Tarp žolinių augalų, įsikūrusių durpiniuose dirvožemiuose (mažiau rūgščiuose nei aukštapelkių), vyrauja viksvos. Žemapelkių viksvynus pagyvina puošnūs gegužraibinių šeimos augalai (raudonosios gegūnės, pelkiniai skiautalūpiai ir kt.).

​

TARPINIO TIPO PELKĖS

Pelkės, kuriose auga ir žemapelkėms, ir aukštapelkėms būdingi augalai (durpojai) vadinamos tarpinio tipo pelkėmis. Jos paplitusios augimvietėse, kuriose maisto medžiagų vien žemapelkiniams durpojams tarpti yra nepakankama, o tik aukštapelkiniams – dar per daug.

AUKŠTAPELKĖS

Šias pelkes maitina tik lietaus ir sniego tirpsmo vandenys, kurių perteklius nuo iškilusio pelkės paviršiaus nuteka į pakraščius (lagą). Didžiosiose aukštapelkėse galima aptikti įvairaus dydžio ežerėlių ir ežerokšnių. Durpiniai dirvožemiai yra rūgštūs, užmirkę, skurdūs mineralinių medžiagų ir deguonies, todėl aukštapelkių augalai auga labai lėtai. Vyrauja kiminai, auga saidros, kupstiniai švyliai, liūnsargės, balžuvos, žemaūgiai paprastosios pušies medeliai, spanguolės, tekšės, saulašarės, gailiai ir kt. augalai. Daugumos aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį.

​

eb svarbos pelkiu buveines

EB SVARBOS PELKIŲ BUVEINĖS LIETUVOJE

Lietuvoje aptinkamos 53 tipų Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės (be paplitusių Baltijos jūroje), kurios įrašytos į Buveinių derektyvą (Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, 1992 05 21). ​

11-ka iš jų yra susijos su pelkių ekosistemomis:

​

3160 Natūralūs distrofiniai ežerai

7110 * Aktyvios aukštapelkės

7120 Degradavusios aukštapelkės

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai

7150 Plikų durpių saidrynai

7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės

7210 *Žemapelkės su šakotaja ratainyte

7220 *Šaltiniai su besiformuojančiais tufais

7230 Šarmingos žemapelkės

9080 *Pelkėti lapuočių miškai

91D0 *Pelkiniai miškai

​

 

PELKIŲ REIKŠMĖ

pelkiu reiksme
16 Pelkiu EP jpg.jpg
gresmes

GRĖSMĖS

Europos pelkių ir durpynų likimas glaudžiai susijęs su istoriniais įvykiais, technine pažanga, visuomenės vertybių, žmogaus ūkinės veiklos ir žemėnaudos (žemės ūkio, miškininkystės, durpių gavybos plėtra ir urbanizacija) pokyčiais, kurie ypač suintensyvėjo XIX–XX a.

​

Aktualiausios grėsmės Lietuvos pelkėms ir durpynams:

​

  • sausinimas ir hidrologinio režimo pokyčiai;

  1. tradicinis žemės ūkis (dažniausiai žemapelkiniuose dirvožemiuose);

  2. miškininkystė (dažniausiai aukštapelkėse);

  3. durpių kasyba (dažniausiai aukštapelkėse);

  4. miestų ir infrastruktūros plėtra;

  • teisinis reguliavimas;

  • klimato kaita;

  • gaisrai;

  • aplinkos užterštumas;

  • sapropelio ar kitų naudingųjų iškasenų gavyba artimoje pelkių aplinkoje arba pelkės guolyje;

  • intensyvi rekreacija ir neatsakingas elgesys gamtoje (šiukšlinimas, rūkymas, gyvūnų trikdymas; augalinės dangos ištrypimas, nesaikingas vaistinių augalų, uogų ir grybų rinkimas, ir kt.);

  • nelegalios pramogos (pramogos keturračiais ar bekelės visureigiais, medžioklė ir kt.).

​

​

Šios grėsmės po vieną ar kompleksiškai neigiamai veikia pelkių ir durpynų ekosistemas ir jų gyvybingumą. Ilgainiui atsainus požiūris į pelkių ekosistemas sukėlė daug problemų:

​

  • vertingų gamtinių buveinių ir biologinės įvairovės nykimą;

  • durpių skaidymąsi ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas;

  • durpių dirvožemio degradavimą, derlingumo mažėjimą ir dirvos paviršiaus suslūgimą, dirvožemio eroziją;

  • maistinių medžiagų (ypač azoto junginių) patekimą į vidaus vandenis ir jų eutrofikaciją;

  • sudėtingėjantį žemių tvarkymą ir naudojimą;

  • padidėjusią potvynių grėsmę;

  • padidėjusią durpynų gaisrų tikimybę;

  • istorinio durpių archyvo praradimą ir kt.​​

bukle ir apsauga

LIETUVOS PELKIŲ BŪKLĖ IR APSAUGA

Pelkės ir durpynai dengia beveik 10% dabartinės Lietuvos ploto. Nors pirmieji stambesni pelkių ir šlapių žemių sausinimo darbai pradėti XIX a. viduryje, kai buvo nusausintas pietvakarinis Didžiojo Tyrulio (Radviliškio r.) pakraštys, o intensyvus durpynų sausinimas prasidėjo tik XX a. 6-tame dešimtmetyje, tačiau iki šių dienų jau sunaikinta arba stipriai pažeista apie tris ketvirtadalius visų buvusių pelkių, šlapių ir pelkėtų pievų bei pelkinių miškų.

​

Net 45% nusausintų šalies durpynų dabar yra skirta žemės ūkio, 39% – miškininkystės ir apie 4% – durpių gavybos (2% eksploatuojami ir 2% apleisti karjerai) reikmėms.

atkurimas

ATKŪRIMAS

Pelkių atkūrimas svarbus:

  • biologinės įvairovės išsaugojimui;

  • klimato reguliavimui (anglies dioksido absorbcija, organinės anglies kaupimas durpių pavidalu);

  • vietos orų formavimui (mažina oro temperatūros svyravimus, didina oro drėgnumą ir rūkų tikimybę, valo orą);

  • vandens valymui (gerina vandens kokybę bei akumuliuoja biologiškai pasyvius teršalus, ypač intensyvios žemdirbystės regionuose) ir kaupimui (potvynių, sausrų ir durpynų gaisrų prevencijai);

  • dirvos erozijos ir durpių klodo suslūgimo prevencijai;

  • atsinaujinančių gamtinių išteklių, kuriuos galima naudoti energetinėms reikmėms, pašarų, statybinių medžiagų gamyboje, maisto ir farmacijos pramonėse, amatininkystėje ir kt., tiekimui;

  • estetiniu, rekreaciniu, sveikatinimo, mokslo ir kt. požiūriais.

​

bottom of page